Tai buvo tiesiog eilinė vasaros diena. Gatvę gaubė karštis, o oras virpėjo virš įkaitusio asfalto. Už prekystalio stovėjo mažos technikos parduotuvės savininkas ir skaičiavo dienos uždarbį. Staiga tylą nutraukė keistas trenksmas.
„Kas per velnias?“ – sumurmėjo jis, atsisukdamas garso link.
Su dusliu dunktelėjimu arklys iššoko ant šaligatvio priešais parduotuvę. Atrodė, lyg iš niekur nieko. Jo karčiai plaikstėsi nevaldomai, o akys liepsnojo pirmaprade baime. Nedvejodamas jis pašoko ir ėmė įnirtingai daužyti vitriną priekinėmis kanopomis.
BUM!
Per stiklą pasklido didžiulis įtrūkimas.
BUM!
Stiklas sudužo į tūkstančius šukių, išsibarstė po grindis ir žėrėjo saulės šviesoje. Arklys žvengė vis garsiau ir garsiau, išplėtęs šnerves, jo akys buvo pilnos beprotybės.
„Ką, po galais, jūs čia darote?!“ – sušuko parduotuvės savininkas, puoldamas prie durų.
Tačiau taip pat staiga, kaip ir atbėgo, arklys apsisuko ir nulėkė, palikdamas tik kanopų pėdsakus ant šaligatvio ir chaosą parduotuvės viduje.
Savininkas nė nesudvejojo – puolė paskui, apimtas pykčio.
„Stok! Sustok, prakeiktas žvėri!“ – sušuko jis, landžiodamas tarp automobilių ir pėsčiųjų. „Aš surasiu tavo savininką – jie už visa tai moka!“
Arklys nulėkė gatve, ilgai, sunerimęs žvengdamas. Ir tada – staiga – sustojo. Parduotuvės savininkas, sunkiai alsuodamas ir be oro, jį pasivijo ir sustingo nuo to, ką pamatė
Ten, pakelėje po medžiu, gulėjo mažas kumeliukas. Jo mažytis kūnelis vos judėjo, kvėpavimas paviršutiniškas, akys pilnos skausmo ir baimės.
Šonai buvo nubrozdinti ir aptaškyti krauju. Buvo akivaizdu: automobilis partrenkė vargšą automobilį ir nuvažiavo, palikdamas jį mirti.
Vyrui suspaudė širdį. Arklys – jo motina – atsisuko į jį ir tyliai, maldaujamai sušnypštė.
„Atsiprašau…“ – tegalėjo jis sušnibždėti, gerklėje užkilo gumulas. „Tu… tu tik šaukiesi pagalbos…“
Nedvejodamas jis puolė priekin, švelniai pakėlė kumeliuką – lyg vaiką – ir nuskubėjo prie automobilio. Kumelė bėgo šalia jo, sunkiai kvėpuodama, tarsi bijodama palikti savo jauniklį.
Veterinarijos klinikoje viskas susiliejo: šviesos blyksniai, vaistų kvapas, įsitempę gydytojų veidai.
Praėjo valandos, kol veterinaras pagaliau išėjo iš operacijos.
„Jam pasisekė“, – tarė veterinaras. „Dar truputį ilgiau būtume jį praradę. Bet jis pasveiks.“
Parduotuvės savininkė lengviau atsiduso ir pažvelgė pro langą. Išsekusi ir drebanti kumelė pagaliau atsigulė ant žolės prie klinikos, įsmeigusi akis į duris.
Vėliau parduotuvė gavo naujas stiklines duris, o šalia jų savininkas pakabino kumeliuko ir jo motinos nuotrauką. Visi įėję perskaitė užrašą po jomis:
„Kartais net ir beviltiškiausi darbai atliekami meilės vardu.”
