Laidotuvių metu iš miško pasirodė arklys ir nubėgo tiesiai prie karsto: susirinkusieji buvo šokiruoti, kai sužinojo, kodėl gyvūnas taip pasielgė
Kaimo pakraštyje, skambant santūriems šūksniams ir vėjo šniokštimui, vyko laidotuvės. Prie ką tik iškasto kapo jau buvo padėtas nupoliruotas medinis karstas; netoliese esanti žemė dar buvo šviežia ir drėgna. Keletas vyrų skaitė maldas, kiti tyliai stovėjo nuleidę galvas. Atmosfera buvo sunki ir liūdna.
Ir staiga – lyg perkūnas giedrą dieną – tylą nutraukė kanopų kaukšėjimas. Visi atsisuko.
Laidotuvių metu iš miško pasirodė arklys ir nubėgo tiesiai prie karsto: susirinkusieji buvo šokiruoti, kai sužinojo, kodėl gyvūnas taip pasielgė.
Iš miško tankmės išėjo arklys. Grakštus, stiprus, žvilgančiu kaštoniniu kailiu ir balta dėme ant kaktos. Jis bėgo tiesiai žmonių link, jo žvilgsnis skvarbus į priekį. Susirinkusiuosius apėmė panika. Kažkas suklykė, kiti išsilakstė į visas puses. Jie manė, kad gyvūnas laukinis, išsigandęs, galbūt net pasiutęs. Kažkas sušuko, kad jis gali sutrypti kapą ar sužaloti žmones – arklys bėgo visu greičiu.
Tačiau nekreipdamas dėmesio į šūksnius ir šurmulį, gyvūnas toliau ėjo – ir staiga sustojo tiesiai priešais karstą. Beveik jį paliesdamas. Nežengė nė žingsnio toliau.
Arklys stovėjo tarsi suakmenėjęs, nemirksėdamas ir nejudėdamas. Žmonės lėtai pradėjo grįžti, bet niekas nedrįso artintis – arklio elgesys buvo pernelyg nenuspėjamas. Jie bandė jį nuvyti – garsiais balsais, rankomis ir gestais. Tačiau arklys, regis, nieko nematė, išskyrus karstą. Jis neketino išeiti.
Kai atėjo laikas atsisveikinti su velioniu, arklys padarė kažką, kas visus sustingo iš siaubo.
Laidotuvių metu iš miško pasirodė arklys ir nubėgo tiesiai prie karsto: susirinkusieji buvo šokiruoti, kai sužinojo, kodėl gyvūnas taip pasielgė.
Arklys nuleido galvą, tyliai sužvengė, išleisdamas liūdną, ištęstą garsą – tarsi šauksmą. Tada pakėlė priekinę kanopą ir švelniai pastukseno į karsto dangtį.
Iš pradžių vieną kartą. Paskui vėl. Žmonės buvo apstulbę. Gyvūnas pakartojo judesį, tarsi bandydamas „pažadinti“ gulintį viduje.
Tai šaukė. Tai gedėjo.
Kažkas tyliai sušnibždėjo, prisimindamas: tai buvo jo arklys. Vienintelis artimas „draugas“, kurį jis užaugino nuo pat kumeliuko gimimo. Jie buvo kartu visą gyvenimą – vyras juo rūpinosi, maitino, gelbėjo nuo ligų, vedžiojo net atšiauriausiu oru.
Dabar viskas tapo aišku.
Laidotuvių metu iš miško pasirodė arklys ir nubėgo tiesiai prie karsto: susirinkusieji buvo šokiruoti, kai sužinojo, kodėl gyvūnas taip pasielgė.
Arklys neatėjo atsitiktinai. Jis kažką pajuto. Ir jis atėjo… atsisveikinti.
Labiausiai visus sukrėtė tai, kad net ir pasibaigus ceremonijai bei visiems išėjus, arklys liko stovėti prie karsto tylėdamas, nuleidęs galvą. Niekas jo nenunešė. Jis nepasitraukė.
