Vieną vakarą patruliuodamas tyliomis, lietaus permerktomis miesto gatvėmis, patyręs policijos seržantas pastebėjo kai ką keisto: jauną merginą, stovinčią vieną gatvės viduryje nejudėdama, rausva kuprinė prilipusi prie pečių, o pilkas lietpaltis permirkęs. Vaizdas atrodė keistas – tarsi akimirka, sustabdyta laike.
Jis sulėtino automobilį ir pašaukė ją. Bet vos tik ji jį pamačiusi, spruko.
„Palaukit!“ – sušuko jis, žengdamas į pliaupiantį lietų.
Užuot sustojusi, mergina numetė kuprinę ant šlapio grindinio ir dingo netoliese esančioje alėjoje.
Seržantas čiupo krepšį – jis buvo sunkus ir permirkęs – ir jį atidarė, tik norėdamas rasti kažką toli gražu nekalto.
Viduje buvo sandariai uždaryti plastikiniai paketai – akivaizdžiai amfetaminai – kartu su keliomis SIM kortelėmis, USB atmintine ir padirbtų pasų su vaikų nuotraukomis kolekcija.
Jam per nugarą perbėgo šiurpuliukai. Tai nebuvo eilinis incidentas. Tai buvo žvilgsnis į kažką daug labiau nerimą keliančio – susipynusį vaikų išnaudojimą ir prekybą narkotikais.
Žvilgtelėjęs į šešėlius, ieškodamas bent menkiausio mergaitės pėdsako, jis suprato: tai nebuvo tiesiog išsigandęs vaikas. Tai buvo akivaizdžiai besislepiančio bauginančio nusikaltėlių tinklo užuomina.
