Slapta įjungiau kamerą manydama, kad mano vyras turi romaną, bet atradau daug blogiau. Dabar norėčiau, kad neištikimybė nebūtų buvusi vienintelė problema.
Kažkas man kuždėjo, kad kažkas negerai. Jis nervinosi, kai būdavau šalia, vėluodavo darbe, šnabždėdavo į telefoną ir greitai baigdavo pokalbius. Jis tapo atitolęs, vengė bet kokio tikro ryšio su manimi, jo akys buvo pilnos nerimo – tarsi bijotų manęs.
Nors mane graužė pavydas, stengiausi neskubėti daryti išvadų. Vis dėlto vėlyvos naktys, įtartinos žinutės, kurias jis akimirksniu ištrynė, ir nepažįstamų kvepalų pėdsakai ant drabužių šaukėsi apie išdavystę. Buvau įsitikinusi, kad yra kita moteris.
Beviltiškai ieškodama atsakymų, paslėpiau kamerą jo kabinete. Ruošiausi širdgėlai – pasiruošiau pamatyti trumpalaikio romano įrodymus – bet filmuota medžiaga atskleidė kai ką daug siaubingesnio.
Kol nervingai žiūrėjau įrašą, ekrane pasirodė graži jauna moteris ryškiai rožiniu kostiumu. Su storu makiažu ir spindinčiais auskarais ji atrodė kaip tik ta meilužė, kurios bijojau.
Mano vyras ją šiltai pasveikino, apkabindamas lyg seną draugę. Jo šypsena buvo kupina gyvybės – tokios seniai nebuvau mačiusi. Man suspaudė širdį.
Nors mane tai gąsdino, aš vis tiek žiūrėjau.
Netrukus moteris išsitraukė aplanką ir padavė jam nuotraukų seriją. Jose buvo vardai, datos ir keisti įrašai. Jie pradėjo aptarinėti detales – ne romano, o kažko neapsakomo.
„Šitas per daug kalba“, – atsainiai tarė ji. – „Geriausia būtų jį pašalinti iki mėnesio pabaigos.“
Jis linktelėjo ir kažką užsirašė užrašų knygelėje.
Mano kraujas atšalo.
Jie planavo žmogžudystes. Tikras. Jie kalbėjo apie taikinius, metodus, slėpimą ir atlygį taip, tarsi tai būtų įprastas reikalas – visa tai su ramiomis šypsenomis ir nerūpestingais plepalais.
Iš pradžių baiminausi, kad mano vyras man neištikimas. Dabar labai trokštu, kad tai būtų tiesa. Nes tikroji tiesa – kad jis ir moteris rožiniais drabužiais buvo kažko tikrai blogo bendrininkai – yra košmaras, kokio niekada neįsivaizdavau.
