Prieš kelias dienas susilaužiau ranką, smarkiai nukritęs nuo laiptų. Skausmas buvo stiprus, bet dar labiau smogė po to kilęs bejėgiškumas. Net ir vartodamas vaistus vos galėjau funkcionuoti. Norėdamas pailsėti ir atsigauti, nusprendžiau keliauti pas tėvus – ten manęs laukė ramybė ir rūpestis.
Žinodamas, kad dėl traumos negalėsiu užlipti į viršutinę lovą, nusipirkau traukinio bilietą į apatinę. Man pavyko įsitaisyti, nerangiai, stengiantis patogiai įsitaisyti. Tada, traukiniui pajudėjus, į kupė įėjo moteris. Ji atrodė maždaug penkiasdešimtmetė – elegantiška, pasitikinti savimi ir iš karto kritikuojanti.
Net nepasisveikinusi, ji pažvelgė į mano bilietą ir sušnypštė:
– Jaunuoli, aš visada renkuosi apatinę lovą. Tau reikėtų persikelti.
Stengdamasis išlikti mandagus, pakėliau ranką, kad parodyčiau gipsą, ir atsakiau:
– Atsiprašau, ponia, bet susilaužiau ranką. Specialiai užsisakiau šią lovą, nes negaliu užlipti į viršutinę.
Ji akimirką į mane spoksojo, tada dramatiškai pakėlė balsą:
– Neįtikėtina! Šių dienų jaunimas negerbia! Aš esu vyresnė moteris, o jūs čia tik tinginiaujate, kol aš kenčiu! Kur jūsų padorumas?
Pro šalį einantys žmonės pasuko galvas, akivaizdžiai girdėdami triukšmą. Buvo akivaizdu, kad ji norėjo auditorijos.
Netrukus įlipo kitas keleivis – gerai apsirengęs, tikriausiai apie keturiasdešimties, ir sėdėjo priešais mus. Netrukus pastebėjau, kad moteris pakeitė toną. Ji pasilenkė prie vyro, juokėsi ir šnekučiavosi, tarsi nieko nebūtų nutikę. Jos bandymas jį užkariauti buvo akivaizdus.
Tada ir nusprendžiau, kad jai reikia mažo žadinimo – ne kivirčo, o kažko… elegantiškesnio 😏
Ramiai išsitraukiau telefoną, paspausdavau įrašymo mygtuką ir pasakiau:
– Kad žinotum, aš tai įrašinėjau. Tu šaukei, bandei mane įbauginti ir ignoravai matomą sveikatos sutrikimą. Beje, negalėjau nepastebėti Švietimo ministerijos ženklelio ant tavo krepšio. Ar tu ten dirbi?
Jos veidas išblyško.
– Esu tikras, kad jūsų kolegoms būtų įdomu pamatyti, kaip elgiatės su žmogumi, patyrusiu traumą – tyčiojatės, reikalaujate ir viešai gėdinate. Įsivaizduoju, kad ministerijai tai taip pat būtų įdomu.
Šalia jos sėdėjęs vyras pasitraukė ir tyliai sukikeno. Jos flirtuojantis poelgis akimirksniu išnyko. Ji įsmuko į savo vietą išplėstomis akimis ir sumurmėjo:
– Aš… aš to nenorėjau pasakyti.
Padėjau ragelį ir tyliai tariau:
– Tikiuosi, kitą kartą pasirinksite kalbėti maloniai, o ne jėga.
Likusi kelionės dalis? Ji sėdėjo tyloje, daugiau jokių nusiskundimų, jokio žavesio – tik ilgi, tylūs apmąstymai.
