Šios neįtikėtinos akimirkos liudininkas buvo išties retenybė – iš vandenyno išniro didžiulis odinis vėžlys, kad pasimėgautų saule smėlėtame krante. Kitaip nei kitos vėžlių rūšys, odiniai vėžliai neturi kieto išorinio kiauto.
Jų pavadinimas kilęs iš kietos, odiškos odos, dengiančios jų nugaras. Šie vėžliai iš prigimties yra vieniši ir linkę laikytis nuošaliai, išskyrus lizdų sukimo sezoną.
Kaip ir kiti vėžliai, jie išlipa į krantą padėti kiaušinių į smėlį. Išsiritę jaunikliai instinktyviai vieni keliauja į jūrą. Odai geba nardyti dideliame gylyje ieškodami medūzų, kurias gali suvalgyti net itin šaltame vandenyje.
Šie jūros milžinai gali turėti plaukmenis, kurių ilgis siekia iki trijų metrų.
Susitikimas su tokiu padaru yra nepaprastai ypatingas – tai primena gamtos pasaulio turtingumą ir įvairovę. Nuo formų ir dydžių įvairovės iki kiekvienos rūšies unikalumo – tai stiprus raginimas parodyti didesnę pagarbą ir rūpestį laukine gamta
