Beveik savaitę 17 metų berniukas buvo dingęs be žinios per įprastą pasivaikščiojimą. Susirūpinę jo tėvai nedelsdami susisiekė su valdžios institucijomis, ir netrukus prie desperatiškos paieškos prisijungė paieškos komandos bei vietos savanoriai. Paskutinį kartą jis buvo matytas vilkintis raudonus marškinėlius ir juodus šortus.
Dienų paieškos nedavė jokių rezultatų – iki septintos dienos.
Tą vakarą jis planavo susitikti su draugu priemiestyje, bet taip ir nepavyko. Kai nustojo atsakyti į skambučius ar žinutes, nerimas greitai virto panika. Paieška prasidėjo tą pačią naktį, daugiausia dėmesio skiriant pelkėtai, miškingai vietovei netoli senos užtvankos – paskutinės žinomos vietos, kur jis buvo matytas.
Reljefas buvo negailestingas – tankios nendrės, purvini takai ir užmirkusios žemės. Narai naršė vandenis, virš galvų sklandė dronai, žmonės šukavo mišką, bet berniukas vis dar dingo.
Tada, septintąją dieną, viltis virto širdgėla.
Raudonas blyksnis tankiuose krūmynuose patraukė savanorio akį. Ten, pasislėpusį tarp nendrių ir medžių šaknų, jie jį rado – be gyvybės ženklo, gulintį ant šono. Viena koja buvo įstrigusi surūdijusiuose medžioklės spąstuose, seniai apleistuose ir pamirštuose.
Jį supo jo kovos įrodymai: nulaužtos šakos, išplėšta žolė, nagų žymės nuo beprotiško bandymo išsivaduoti. Jis kovojo, kad išgyventų, iki paskutinio atodūsio.
Buvo per vėlu. Paramedikų nebereikėjo. Net ir labiausiai patyrę pareigūnai stovėjo apstulbę tylėdami. Vienas nusisuko, šluostydamasis ašaras nuo veido.
Kažkas sušnibždėjo: „Jis visą laiką buvo čia… Pirmą dieną šią miško dalį praleidome, manydami, kad tai pernelyg neįtikėtina.“
Vėliau paaiškėjo, kad paauglys greitai mirė nuo šoko ir kraujo netekimo. Jis negalėjo išsikviesti pagalbos – nebuvo signalo, o telefonas beveik iš karto išsijungė. Nors jis šaukė, niekas jo negirdėjo.
Tragedija sukėlė sukrėtimą visame regione. Dar kelias dienas po to žmonės atėjo padėti gėlių prie užtvankos – gedėjo, prisiminė ir pagerbė per anksti prarastą jauną gyvybę.
