Vieną pavasario dieną atlikus įprastinį sveikatos patikrinimą iš vietinių parduotuvių buvo pašalinta apie 20 000 vištų kiaušinių. Dauguma jų buvo pripažinti netinkamais pardavimui – nešvariais, įtrūkusiais arba pasibaigusio galiojimo – ir buvo išmesti už spygliuotos vielos miesto sąvartyne.
Sunkvežimiai iškrovė dėžes kartu su įprastomis šiukšlėmis. Kitomis dienomis paukščiai leso į kai kurias dėžes, kitos dingo šiukšlių krūvoje, o lietus privertė dėžes subyrėti.
Šis įvykis greitai išblėso iš visuomenės atminties.
Tačiau po trijų mėnesių įvyko kai kas nepaprasto.
Įprasti paukščių pulkai nustojo skraidyti po organinių atliekų krūvą. Vieną ankstų rytą sąvartyno prižiūrėtojas pastebėjo judesį šiukšlių kalne ir buvo apstulbęs.
Tarp supuvusių bulvių, tuščių jogurto indelių ir išmėtytų šiukšlių buvo aptikti tūkstančiai mažyčių, pūkuotų geltonų viščiukų – gyvų ir cypiančių. Jie slėpėsi senų baldų plyšiuose, po plastikiniais buteliais ir net padangų viduje.
Kaip jie išsirito be vištos motinos, inkubatoriaus ar kokios nors priežiūros?
Žinia apie šį stulbinantį „stebuklą“ greitai pasklido po miestą. Lankytojai plūdo jo pažiūrėti. Mokslininkai buvo sutrikę, negalėdami paaiškinti, kaip kiaušiniai išsirito tokioje netikėtoje vietoje.
Vietiniai gyventojai juos meiliai vadino „viščiukais“.
Vieni juos parsinešdavo namo iš gerumo, kiti – iš prietarų.
Nors oficialios agentūros nepateikė jokių atsakymų, miesto gyventojai pripažino, kad tarp šiukšlių atsirado kažkas išties stebuklingo.
