Kai Jimas Dorrisonas iš prieglaudos priglaudė šunį, jis nė nenutuokė, kokia gili buvo jo trauma. Nepaisant skanėstų, meilės ir kantrybės, išsigandęs šuniukas liko uždaras. Tačiau Jimas nepasidavė ir vietoj to sutelkė dėmesį į pasitikėjimo kūrimą per gerumą ir kantrybę. Po metų jis pasidalijo neįtikėtina pažanga, kurią padarė jo šuo.
Trejų metų šuo Volkeris didžiąją gyvenimo dalį praleido uždarytas šuniukų fermoje atšiauriomis ir žiauriomis sąlygomis. Jo dantys buvo nudilę nuo kramtomų metalinių strypų – skausmingas nerimo ir kančios ženklas.
Net ir prieglaudoje Walkeris buvo akivaizdžiai sužeistas. Jis drebėjo iš baimės, vengdamas akių kontakto. Kai Jimas parsivedė jį namo, Walkeris slėpėsi po baldais, atsisakydamas maisto ar bendravimo. Bandymai užmegzti ryšį jį tik dar labiau gąsdino. Atrodė beviltiška. Tais pirmaisiais mėnesiais Walkeris beveik nevalgė ir sunkiai prisitaikė prie gyvenimo už narvo ribų. Jimas ir jo šeima bijojo, kad jis niekada nepasveiks.
Bet jie liko įsipareigoję.
Diena iš dienos jie švelniai pelnė Walkerio pasitikėjimą – ne versdami jį, o nuolatine meile, kantrybe ir buvimu šalia. Pamažu Walkeris suprato, kad ne visi žmonės nori pakenkti.
Po truputį jis keitėsi. Jis nustojo slėptis, pradėjo mėgautis pasivaikščiojimais, vizgino uodegą ir priėmė savo naujus namus kaip saugią vietą.
Po metų Walkeris visiškai pasikeitė. Jis išmoko prisitaikyti prie namų aplinkos, atsipalaidavo kelionių automobiliu metu ir jautė tvirtą ryšį su savo šeima. Nors vis dar drovus bendraujant su nepažįstamais žmonėmis, dabar jis žino meilę ir žino, kaip į ją atsakyti.
Jo kelionė rodo, kad net ir labiausiai traumuoti šunys gali išmokti vėl pasitikėti, kai jiems skiriama pakankamai laiko ir priežiūros.
