Zita ir Gita gimė kaip Siamo dvynės – sujungtos ties dubeniu. Jos turėjo bendrą žarną, reprodukcinius organus ir tris kojas.
Kiekviena turėjo savo galvą, širdį ir rankas. Nuo mažens jos išmoko gyventi visiškai susiliejusios – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Kai mergaitės buvo mažos, jos savo unikalumą priėmė su vaikišku pritarimu: piešė žmones su trimis kojomis, surišo dvi lėles ir nuplėšė vienai iš papildomų kojų, kad lėlės būtų „kaip jos“.
Tačiau Zita ir Gita, joms augant, labiau nei bet kas kitas suprato, kad nori būti atskiros asmenybės. Nepriklausomybės svajonė tapo jų bendru tikslu.
Kai jiems sukako 11 metų, gydytojai nusprendė atlikti sudėtingiausią jų karjeros operaciją – atskyrimą. Panašių atvejų buvo visame pasaulyje, tačiau beveik visada operacija nepavykdavo arba išgyvendavo tik vienas dvynys.
Chirurgams prireikė 12 valandų, kad atskirtų mergaites ir pašalintų trečiąją koją. Tai buvo neįtikėtinai subtili ir rizikinga procedūra, tačiau operacija buvo sėkminga.
Po išsiskyrimo mergaitės iš naujo išmoko vaikščioti – dabar jau su protezų pagalba. Jos baigė mokyklą, pradėjo mokytis užsienio kalbų, ėmėsi piešimo ir rankdarbių.
Tačiau jiems vis tiek reikėjo nuolatinės medicininės priežiūros – jų sudėtinga anatomija tai lėmė.
Deja, jų laimė buvo trumpalaikė: praėjus kiek laiko po operacijos Zita mirė nuo sepsio – sunkios infekcinės komplikacijos.
Palikta viena, Gita toliau gyveno – tarsi būtų skirta jiems abiem. Ji susidūrė su dar vienu sunkumu: prieš kelerius metus jai buvo diagnozuotas vėžys.
Jai jau praeityje – žarnyno operacijos ir gydymo etapai. Jai dabar 33 metai. Nepaisant visų išbandymų, ji kovoja toliau. Ji nepasiduoda. Ji gyvena toliau, su viltimi ir prisimindama savo seserį, kuri amžinai liks jos istorijos dalimi.
