Nėštumas nėra lengvas. Kūdikio nešiojimas gali būti tikras ištvermės išbandymas.
Nėštumo metu keičiasi ne tik moters fizinė forma. Ji taip pat tampa jautresnė ir emocingesnė, nes nerimauja ir rūpinasi viskuo.
Laimei, daugeliu atvejų gimdymas vyksta be komplikacijų ir praeina greitai. Skausmas pamirštamas tą akimirką, kai mama paima kūdikį ant rankų. Tada baimė dėl vaiko sveikatos galutinai išblėsta.
Tačiau Jenny Willow istorija yra visiškai kitokia.
Nėštumo metu visi jos tyrimų rezultatai buvo puikūs. Ji ir jos vyras kruopščiai ruošėsi pirmagimio gimimui ir rimtai žiūrėjo į savo sveikatą. Gydytojai jokių problemų neaptiko.
Tačiau 34-ąją savaitę jai teko atlikti skubų cezario pjūvį. Operacija praėjo sėkmingai ir daugelis manė, kad blogiausia jau praeityje. Tačiau tada paaiškėjo, kad kūdikis nėra visiškai sveikas.
Dženė atsipalaidavo, galvodama, kad sunkiausią dalį jau ištvėrė. Viena iš slaugytojų net pavadino mergaitę gražuole, tad ji nė nenutuokė, kas jos laukia.
Gimdymo palatoje atmosfera greitai pasikeitė. Kūdikio veidas ėmė keistis tiesiog jų akyse.
Gydytojai buvo taip sukrėsti, kad negalėjo nuslėpti savo emocijų. Net ir turėdami ilgametę patirtį, jie niekada nebuvo susidūrę su niekuo panašiu.
Jie bandė išgelbėti kūdikį ir padaryti ką nors – bet ką – kad sustabdytų jos odos sukietėjimą. Tačiau jų pastangos buvo bergždžios. Jos veide ėmė atsirasti įtrūkimų, kurie virto atviromis žaizdomis. Visų veiduose buvo užrašyta panika, ir Jenny neturėjo supratimo, kas vyksta.
Kad nauja mama nesijaudintų, gydytojai jai suleido injekciją, ir ji užmigo.
Vėliau Dženei buvo pasakyta, kad jos dukra serga reta liga. Diagnozė skambėjo kaip sakinys – arlekininė ichtiozė.
Dženė nesuprato, kokia tai rimta situacija… kol nepamatė savo vyro veido. Tada viskas tapo aišku.
Tyla buvo baisiausia. Jos vyras tiesiog sėdėjo tylėdamas, ir tai pasakė daugiau nei žodžiai.
Trumpai tariant, dėl šios būklės oda auga 14 kartų greičiau nei įprastai. Dėl to kūnas parausta ir atsiranda uždegimas, o jautrios vietos (pvz., akys, ausys ir burna) tampa labai skausmingos.
Vaikai, kuriems diagnozuota ši diagnozė, retai gyvena ilgiau nei kelerius metus. Net jei tėvai suteikia kuo patogesnes sąlygas, dažniausiai kyla kitų sveikatos problemų ar vystymosi sutrikimų.
Kai Dženė pradėjo skaityti apie šią ligą, ji pagaliau suprato, kokia ji iš tikrųjų rimta. Ji suprato, kad jos dukra turi labai mažai galimybių gyventi visavertį gyvenimą – ir kad vaikui išgyventi gimdymą gali būti labiau kančia nei ramybė.
Tačiau Ana tapo išimtimi. Tėvų ir gydytojų tikėjimo dėka ji išgyveno.
Praėjus kiek laiko po gimdymo, ji buvo išrašyta iš ligoninės ir parvežta namo.
Kas dvi valandas mama turėdavo visą Anos kūną patepti vazelino sluoksniu. Taip pat dažniau nei įprastai ją maudyti. Dženė kartą svajojo apie mielus drabužius, kuriuos nupirks dukrai. Labiau už viską ji tiesiog norėjo, kad Ana gyventų.
Ana išmokė ją gyventi kitaip – dukra davė Jenny svarbią gyvenimo pamoką.
Moteris suprato, kad turi pamiršti visus apribojimus. Ji privertė save patikėti, kad jie gali tai įveikti. Tai tapo Jenny tikslu – nenustoti eiti pirmyn ir nepasiduoti nevilčiai.
Dabar šio ypatingo vaiko mama veda tinklaraštį „Instagram“ tinkle, kuriame dalijasi istorijomis apie savo dukrą. Ji kalba apie iššūkius, su kuriais jos susiduria tiek kasdieniame gyvenime, tiek už jo ribų.
Dženė negaili likimo ir neužduoda nereikalingų klausimų. Ji supranta, kad Ana atsirado jų gyvenime, nes jie turėjo pakankamai meilės, kad ją priimtų. Tik po dukters gimimo Dženė iš tikrųjų suprato, koks gražus yra pasaulis.
Ši istorija yra galingas priminimas, kokia svarbi gyvenime yra meilė ir palaikymas. Turime išmokti priimti visus išbandymus ir niekada nepasiduoti – nes mums niekada neduodama daugiau, nei galime pakelti.
