Mūsų vaikelio laukimo istorija prasidėjo seniai. Su vyru svajojome apie kūdikį, bet metai bėgo, o stebuklas vis neįvyko. Gydytojai patikino, kad mūsų sveikata puikiai, bet patarė kantrybės.
Per tą laiką išbandėme viską: dietas, kvėpavimo praktikas, vitaminus… Tada atsirado liaudiškos priemonės.
Močiutės, kaimynai, net atsitiktiniai poliklinikos žmonės siūlė neįtikėčiausius dalykus: gerti varnalėšų nuovirą, naudoti medaus žvakutes ir net dėvėti laimingus drabužius.
– Ar tau kažkas pasisekė? – paklausė mano močiutė iš mamos pusės, tokių paslaptingų patarimų meistrė.
pagalvojau apie tai. Taip, aš turėjau laimingus marškinius – senus, bet mielus mano širdžiai. Su šiais marškinėliais buvau laimėjęs mokyklos konkursą, o vėliau net su vyru susipažinau su jais. Prie jos pridėjau šiltą ir jaukią žieminę kepurę.
Viską padarėme, kaip patarė močiutė, ir po kelių savaičių įvyko stebuklas – sužinojau, kad esu nėščia! Mus apėmė neapsakomas džiaugsmas. Ir pagalvojau: jei laimingi dalykai padėjo man pastoti, kodėl gi jų nepasiėmus su savimi į gimdymo skyrių?
Kai prasidėjo sąrėmiai, panikavau ir susikroviau daiktus. Skubėdamas viską sumečiau į vieną maišą: marškinius ir kepurę.
Ligoninėje atsitiko kažkas netikėto. Primygtinai reikalavau, kad man būtų leista dėvėti laimingus marškinius ir skrybėlę. Gydytoja iš pradžių pavartė akis, bet pamačiusi mano argumentus (ir šiek tiek pinigų) pasidavė.
Ir taip, gulėjau palatoje, kai ši slaugė man įteikė pačiūžas, tarsi tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Visą laiką vaikščiojau koridoriais tomis kvailomis pačiūžomis.
Prieš gimdymą, sėdėdamas priešgimdyminėje patalpoje, pastebėjau kitas gimdančias moteris. Visi jie mūvėjo įprastas ligoninės šlepetes!
Kai prasidėjo gimdymas, aš, viską pamiršęs, rėkiau:
„Kam man reikia šių pačiūžų?“
Gydytojas, tramdydamas juoką, atsakė:
„Jūs pats jų prašėte!
Ir tada prisiminiau savo skubotą pakuotę. Pačiūžos buvo mano krepšyje – po žiemos pasivaikščiojimo pamiršau jas išimti. Visi aplinkui juokėsi, bet galėjau galvoti tik apie vieną dalyką: tik tikėjausi, kad kūdikis bus sveikas.
Kai viskas baigėsi, aš laikiau mūsų ilgai lauktą mergaitę. Juokas ir nejaukumas išblėso, liko tik džiaugsmas. Dabar, kai žiūriu į tas pačiūžas, jos tik sukelia šypseną – kelionės į laimę simbolis.
