Grįžau namo po darbo, užlipau ant grindų ir kaip įprastai paskambinau į duris. Tyla. Pabeldžiau – vėl jokio atsakymo. Išsitraukiau raktus ir įėjau.
Mane pasitikusi scena išmušė kvapą. Televizorius buvo įjungtas. Šaldytuvo durelės buvo šiek tiek praviros. Ant grindų išmėtyti daiktai: marškinėliai, rankšluosčiai, vaikiški žaislai.
Žengiau dar kelis žingsnius ir žvilgtelėjau į vonios kambarį – ten buvo vandens bala. Tarsi kas būtų iš ten išskubėjęs.
Kur mano žmona? Kur mano sūnus? Nieko negalėjau suprasti. Mano žmonos telefonas buvo išjungtas.
Staiga už nugaros išgirdau žingsnius. Tęsinys bus tęsiamas žemiau ⬇️⬇️
Esu vedęs trejus metus. Su žmona susipažinome darbe – tipiška istorija: bendri projektai, bendri pietūs, ilgi pokalbiai. Po vestuvių gyvenimas pasikeitė.
Ji pastojo ir išėjo motinystės atostogų, o visa finansinė atsakomybė teko man. Mano darbo dienos tapo kasdienybe: rytas biure, vakaras namuose. Žmona rūpinosi namais, prižiūrėjo sūnų, gamino vakarienę, o aš žinojau, kad grįžęs rasiu įprastą komfortą.
Tačiau tas vakaras nuo pat pradžių jautėsi keistai.
Atidariau lauko duris, pakilau ant grindų ir paskambinau durų skambučiu. Tyla. Vėl pabeldžiau – jokio atsakymo. Gal ji vonioje? Bet ji visada girdi mano žingsnius. Išsitraukiau raktus ir įėjau.
Mane pasitikusi scena išmušė kvapą. Televizorius buvo įjungtas. Šaldytuvo durelės buvo šiek tiek praviros. Ant grindų išmėtyti daiktai: marškinėliai, rankšluosčiai, vaikiški žaislai.
Žengiau dar kelis žingsnius ir žvilgtelėjau į vonios kambarį – ten buvo vandens bala. Tarsi kas būtų iš ten išskubėjęs.
Kur mano žmona? Kur mano sūnus?
Mano mintys šėlo. Pirma mintis, kuri šovė į galvą, buvo apiplėšimas. Bet mes neturime nei pinigų, nei vertingų daiktų namuose. Taigi kas atsitiko? Kodėl viskas atrodo taip, lyg kažkas pabėgo ir viską paliko?
Nervingai surinkau žmonos numerį. Nuskambėjo. Tada šaltas, abejingas balso pašto balsas: „Abonentas laikinai nepasiekiamas“.
Mano širdis daužėsi kaip išprotėjusi. Gal tik keliomis minutėmis pavėlavau? Gal jei būčiau atėjęs anksčiau, galėjau ką nors pakeisti?
Tą akimirką už nugaros išgirdau žingsnius.
– Ak, mieloji, ar tu jau namie? – sušuko jos balsas.
Staigiai apsisukau. Mano žmona stovėjo tarpduryje su pirkinių krepšiu. Ramiai. Šypsosi.
„Kas čia atsitiko? Kur yra mūsų sūnus? Kodėl tavo telefonas išjungtas?”
Ji ramiai nusivilko paltą, padėjo krepšį ant stalo.
„Kaip praėjo jūsų diena?”
Aš nebeištvėriau.
„Kas atsitiko?! KUR YRA VAIKAS?!”
Ji pažvelgė į mane, nustebusi pakėlė antakį.
„Nusiramink. Jis pas mano mamą. Aš ką tik nuėjau į parduotuvę pusvalandžiui.”
„Ir… o kaip su ta netvarka?”
Ji nusišypsojo ir atsisėdo ant sofos.
„Kodėl tu manęs nepaklausi, ką aš šiandien veikiau?
Surauke kaktą.
„Ką?”
Ji išsitiesė, saldžiai žiovojo ir šypsojosi sakydama:
„Nieko. Aš tiesiog ilsėjausi.”
