Zoltánas Nagy daug metų praleido užsienyje, tačiau pajutus norą grįžti namo, jam aktualus tapo klausimas, kur gyventi. Laikinos pastogės pas gimines ar būsto nuomos variantai jam nepatiko, nes svajonė buvo savas kampelis, o geriausia – gamtos glėbyje, kur galėtų mėgautis jos ramybe ir paukščių čiulbėjimu.
Ieškodamas Zoltanas sustojo mažo Bekeso miestelio pakraštyje. Ten jis rado seną namą, kuriam buvo apie šimtą metų.
Šio pastato būklė, švelniai tariant, paliko daug norimų rezultatų. Giminaičiai bandė atkalbėti Zoltaną nuo šio „šiukšlės“ pirkimo, tačiau jis buvo atkaklus ir jį nupirko.
Namo renovacija Nadui ir jo žmonai pasirodė didelis projektas, kainavęs tiek pat, kiek ir įsigijimo kaina. Pora nusprendė interjerą papuošti jaukiu kaimišku stiliumi.
Zoltanas vertino paprastumą ir funkcionalumą, todėl jo atnaujintuose namuose nėra vietos pertekliui.
Sienos buvo nudažytos šviežiai baltai, o dryžuoti kilimėliai atrodė harmoningai ant grindų. Baldai buvo mediniai, sodraus rusvo atspalvio, kas suteikė namams ypatingo žavesio ir jaukumo.
Taigi, kai tie patys draugai, kurie abejojo jo sprendimu, aplankė Zoltaną, jų nuostaba neturėjo ribų. Iš buvusio „tvarto“ neliko nė pėdsako, o jo vietoje stovėjo žavus ir svetingas dvaras.
