Tai buvo rami, tyli popietė, apsupta atviro lauko ramybės ir švelnaus lapų ošimo. Atsirėmęs į transporto priemonę mėgavausi saulės šiluma, mėgaudamasis trumpa vienatvės akimirka. Sunkvežimis atrodė stulbinančiai medžių fone, todėl greitai padariau nuotrauką ir negalvodama nusiunčiau ją savo vyrui.
Po to buvo greitas ir netikėtas atsakymas:
„Kas tas veidrodyje?”
Suglumusi žiūrėjau į jo žinutę. Kai fotografavau, šalia nieko nebuvo. „Koks atspindys?” Aš atsakiau, mano nerimas pradėjo didėti.
– Galinis langas, – patikslino jis, o jo tonas tapo rimtas. „Ten yra kažkas.”
Mano širdis plakė, kai priartinau vaizdą, sutelkdama dėmesį į atspindį galiniame lange. Iš pradžių maniau, kad tai tik lengvas blizgesys ar šešėlis nuo medžių, bet, atidžiau pažvelgus, mane apėmė šiurpinantis suvokimas. Ten, blausiai, bet neabejotinai, buvo figūros, stovinčios už manęs, kontūrai. Kai spoksojau, figūra tapo klaikiai pažįstama – vyras su skrybėle, veidą uždengęs krašteliu.
Mano kvėpavimas užkliuvo gerklėje. Tai atrodė taip pat, kaip skrybėlė, kurią nešiojo mano buvęs vaikinas, be kurios jis retai matėsi.
Mano stuburą perbėgo šaltas šiurpas. Buvau vienas, ar ne? Fotografuodamas nemačiau nieko, o laukas buvo tuščias, tik aš ir sunkvežimis. Tačiau lange atsispindėjo figūra, stovėjusi pakankamai arti, kad ją būtų galima užfiksuoti. Kaip tai gali būti?
Greitai atsakiau savo vyrui, bandydama jį nuraminti. „Tai tikriausiai tik šešėlis ar kažkas iš fono. Tikrai buvau vienas“. Bet net ir rašydamas tekstą jaučiau netikrumą.
Jo atsakymas atėjo greitai, kupinas įtarimų. „Tai neatrodo kaip šešėlis. Atrodo kaip jis.”
Mano pilve susiveržė mazgas. Aš tiksliai žinojau, ką jis turi omenyje. Atrodė, kad mano praeitis kažkaip praslydo į tą ramią akimirką, užklupo mane netikėtai taip, kaip negalėjau paaiškinti. Ar mano buvęs kažkaip galėjo būti šalia, nepastebėtas? O gal tai buvo tik keistas sutapimas, šviesos triukas, panašėjęs į jį?
Spoksojau į nuotrauką, negalėdama atsikratyti baimės jausmo. Figūra atspindyje, skrybėlė, tai, kaip jis stovėjo – viskas buvo per daug pažįstama. Nepaisant visų pastangų įtikinti save, kad tai nieko, nerimas išliko.
Drebančiomis rankomis skambinau vyrui, bandydama racionalizuoti situaciją. – Tai turėjo būti keistas sutapimas, – pasakiau. Bet kai jis kalbėjo, jo balsas buvo tylus, tolimas. „Nežinau“, – atsakė jis. „Nemanau, kad toks apmąstymas yra atsitiktinumas“.
Sėdėjau ir žiūrėjau į nuotrauką. Atrodė, kad figūros vaizde telpa kažkas daugiau nei tik trumpalaikė mano dienos akimirka. Atrodė, lyg tai ištrauktų kažką iš praeities – tai, kas, maniau, buvo seniai palaidota.
Vėlesnėmis dienomis įtampa tarp mūsų augo. Tos figūros paveikslas atspindyje išliko mūsų galvose, nerimą keliantis mano praeities priminimas. Kad ir kaip stengiausi jį nuraminti, atrodė, kad ta maža, baisi detalė sugriovė mūsų tarpusavio pasitikėjimą. Tai, kas prasidėjo kaip paprasta, rami akimirka, tapo persekiojančia paslaptimi, kurios nė vienas iš mūsų negalėjome iki galo išspręsti.
