80 metų močiutė 15 metų atsisakė renovuoti savo seną namą, sakydama, kad jai nebeliko daug laiko. Tačiau jos anūkai nustebo. Įėjus į namą ji buvo be žado. Ji tik verkė iš laimės…
Ji pas mus tokia buvo, kiek save pamenu, ji vis dejavo, kad jau neilgai liko. Kad ir ką pasiūlytum, iš karto, kam jai to reikia, jos greitai nebeliks. Man buvo liūdna, kai mirė mano senelis; jis mirė visiškai jaunas, iškart po 50 metų.
Laimei, močiutė, nors ir neplanuoja gyventi ilgai, stengiasi džiaugtis gyvenimu iki soties: vis kur nors dingsta su draugėmis, nevengia pirkti naujos kepuraitės, mėgsta blaškytis vasarnamyje.
Bet ką, kad ji būtų prisiminta kaip graži ir geru žodžiu.
Taigi su dejonėmis ji gyveno iki jubiliejaus. Ir jau 15 metų įkalbinėjame ją suremontuoti. Iš pradžių ji tvirtino, kad viskas bus taip, kaip buvo pas senelį. Tada ji sutiko, kad senelis būtų privertęs ją remontuoti, pats laikas. Bet ji pareiškė:
– Kodėl investuosite į mano remontą, jei tuomet turėsite viską perdaryti patys? Aš gyvensiu tiek, kiek man liko, o tada darysiu, ką nori.
Pamažu ją kalbinome bent virtuvę pasidaryti, kad būtų saugu, lengva ir patogu. Slapta nuo močiutės (išsiuntė ją į sanatoriją) sutvarkė vonią.
O dabar, remdamiesi naujais standartais ir baudomis, įtikino ją pakeisti bute radiatorius, maldavo, kad tuo pačiu sutiktų su gražiomis pakabinamomis lubomis ir bent jau atsisakytų šviežio linoleumo. Prašytume močiutės priimti naujus baldus, bet reikalavome tik pakeisti tapetus, kuriuos ji kadaise klijavo su seneliu. Jie pagaliau pakankamai išblukę ir nusilupa.
Nugramdėme šį senovinį spindesį, nutinkavome ir nugruntavome sienas.
Šešėlius perėjome glaistu, iš pradžių pagrindinį glaistą, po to apdailos glaistą ir užtepėme pagrindą. Gaila, kad nepavyko susitarti su kaimynais dėl stovo, bet pagaliau pakeitėme močiutės radiatorius.
